Trolių medžioklė

Aš šiandien jaučiuosi truputį lyg nuogas, lyg praradęs gabaliuką savęs.

Nuo Oslo iki Kristiansando apie 320 kilometrų. Geros 4 valandos kelio, po to dar tiek pat atgal. Važiuoju neskubėdamas, lengvai lynoja, sekmadienis todėl eismas nedidelis ir turiu nemažai laiko pagalvoti. Ir šiandien aš svarstau – ale kas man yra? Kodėl aš tampu toks sentimentalus, kai reikia išmesti gabalą metalo?

Kristiansande stovi mano Subaru. Ji sugedus ir aš važiuoju išsiimti daiktus, nusukti numerius, ir sutarti su prekeiviais dėl nuvežimo į laužyną. Big deal, bus tų mašinų, aš ją pirkau nebrangiai ir ji gerai tarnavo. Dabar ji ne brangesnė negu geras išmanusis ir be to paskutiniu metu nemenkai mane erzino su kažinkokiais ūžesiais ir traškesiais. Ir visgi gaila. Ir tas jausmas pilve. Ale rimtai, kas man yra?

Po pusvalandžio kelionės užsuku į degalinę, viena ranka laikau mygtuką, pumpuoju LPG, kita ranka maigau telefoną. Visada taip darau, nes dujos bėga lėtai ir būna nuobodu. Akis užkliūna už TED aplikacijos ir prisimenu, kad esu klausęs vieną prezentaciją susijusia tema. Atjungiu žarną, nuėjęs susimoku, susirandu tą prezentaciją pasileidžiu ir važiuoju toliau. Ten kalba apie automobilių dizainą. Apie tai, kad iki šių dienų automobiliai yra pirmiausiai nulipdomi rankomis iš molio, ir tik tada braižomi kompiuteriuose. Apie tai kad pirmiausia dizaineriai sukuria užduotį ir inžinieriai pasijungia tik po to, kad ją išspręsti. Kad pirmiausia tai yra menas, kad formos ir spalvos kuriamos ne tik funkcijai atlikti, bet ir emocijai sukelti. Automobilis, jeigu pasigilintume į žodžio sandarą, yra tiesiog judantis daiktas (auto- mobile-), liftas yra automobilis, nes juda pats. Ir nepaisant to, kad labai naudingas, nėra labai jau kažkoks emocingas. Bet man šiandien rūpi, kodėl man rūpi mano mašina. Ką tokio turi mašina, kad sukeltų jausmą? Ir jie tęsia kaip žinodami. Mašina nėra kostiumas ar rūbas ar aksesuaras. Mašina yra avataras. Mašina yra tavęs tęsinys: ji pagauna tavo mintis, tavo jausmus, tavo idėjas ir jas sustiprina – ar pyktį ar beleką. Tai tarsi super Tu – jei esi seksualus – tavo mašina irgi seksuali, jei tu dažniausiai piktas tai greičiai bus tiuninguotas BMW storu duslintuvu. Tai avataras.

Truputį liūdna. Atvažiavus į Kristiansandą, pliaupia lietus ir tai labai gražiai dera su mano nuotaika. Man patinka lietus šiuo metų laiku, nes nuplauna augalus ir nesergu šienlige. Be to ganėtinai šilta. Gera diena. Išsiimu daiktus, nukabinu numerius, išsiardau galinę sėdynę, atsuku varžtelius ir nuimu dangtelį idant galėčiau sukišti žarną į benzino baką. Kitą žarnos galą kišu į Deimantės mašiną ir įjungiu siurbliuką. Benzino aš joje nepaliksiu. Žarnos plonos ir benzinas bėga lėtai. O aš stebėdamas procesą svarstau – ar galima apie mašiną sakyti, kad ji mirė? Ir stebiu žarnas ir uodžiu kvapus ir mąstau: mašinai reikia maisto, angliavandenių, visai kaip mums. Tuos angliavandenius ji verčia į judesį ir šilumą, be to prigamina CO. Mašinai reikia oro, ji kvėpuoja. Procesus valdo elektriniai impulsai. Modernios mašinos ne tik mato, bet ir sugeba į tai reaguoti. Mašina serga, jai reikia mechanikų. Mašina tavim rūpinasi, jeigu tu rūpiniesi ja. Mašina netgi turi vardą. Ko gero gali. Ir maniškė mirė.

Truputį liūdna ir dėl savęs, nes o kaip gi aš dabar be jos? Paskutinį kartą mašinos neturėjau kai buvau 17-os. Keistas jausmas, naujas jausmas. Aš taip nepratęs. Ir aš dar parašyčiau čia daugiau, bet laikas miego.. rytoj keltis reiks anksčiau.. kad spėt į autobusą..

Apleido mane mūzos pastaruoju metu. Ateina kartais kokia mintis į galvą ir, nieko neradusi, išeina. Bet vieną va mintį pagavau visgi. Ir išklosiu čia, kol ir ji neišėjo.

Su šiokia tokia nostalgija atsimenu vasarą, ir skaitau dabar kaip rugpjūtį rašiau, kad nelaukiu sniego. Ir štai smarkiai vėluodamas, jau tik žiemai įpusėjus, sniegas atkeliavo. Dabar, kai rašau, jau vėlus vakaras ir per langą stebiu lekiančias smulkias snaigutes. Sninga jau ketvirta para ir užsnigo čia mus iki ausų. Viena vertus didelis nepatogumas, antra vertus – gražu.

Gražu, mistiška, romantiška. Kai dirbi lauke, dirbi naktimis, tampi atsparus orams. Ne tik todėl, kad pasirenki teisingus rūbus, bet ir išmoksti mėgautis ir lietumi ir vėju ir netgi randi apie ką pakalbėt su sutikta lape ar katinu.

Aną naktį buvo ypač gražu. Smarkiai snigo ir pustė. Mašinų neišvažinėtos ir žmonių neišmindžiotos pusnys. Sniegas užlipindavo akis, o vėjo švilpimas girdėjosi garsiau nei muzika per ausinuko ausines. Antra ryto, trečia, ketvirta, pusnys vis didėjo ir matėsi, kad iki manęs dar niekas nevaikščiojo, o kai atsikels ir jau eis į gatves, mano pėdas sniegas jau irgi bus užpustęs. Fantastiška naktis.

Nefantastiška tik tai, kad iki kelių brisdamas per sniegynus, iki paskutinio siūlo peršlapau savo neperšlampančius batus. Sušalau kojas, ir štai turiu dabar gražaus laiko, nes sergu ir neinu į darbą. Žmonės iš darbo nebuvo dėl to labai patenkinti, gavau pastabą, kad dažnokai sergu ir turėčiau labiau saugotis. Aš juos patikinau, jog laikausi jų rekomendacijų, na bet yra kaip yra. Ir štai rekomendacijos, kaip apsisaugoti, kaip elgtis, kai jauti, jog liga artinasi ir ką daryti susirgus, o svarbiausia, kaip neprarasti darbingumo ir yra šito pasisakymo vinis.

Tai buvo parašyta viename eiliniame laiške, kuriuos gauname periodiškai, kad žinotume savo kompanijos naujienas. Čia yra gryna norvegiška išmintis, plaukianti iš daugiametės paštininko patirties atšiauriame klimate. Tai kelia šypseną, tačiau yra per daug šaunu, kad nepasidalinčiau to su jumis :). Taigi tiesiog nukopypeistinsiu, o jūs pasiskaitykite. Ir likite sveiki!

One point in my mind is sickness.

It is all about attitude guys and girls.

„I don’t get sick… I fight shit off!“

This is what might get shouted in your face if you ever
ask me, „Thomas are you getting sick?“

I understand that the distinction between „fighting something

off“ and „getting sick“ is merely a difference in words…

…but make no mistake, the words that you choose to use to

describe yourself or your circumstances makes a HUGE
difference.
There is an attitude associate with passively „getting sick“ and actively „fighting off“.

In every situation I choose to be an active participant.  I
rather feel as if I am in the drivers seat, than being taken for a ride.

This is a position of EMPOWERMENT.

You might say,Thomas what is the big deal? Why don’t
you admit that you’re getting sick?

You would only ask such a question if you didn’t
understand the power of intention.

When I am fighting something off, my intention is to
win.  I am telling myself that something is attacking me
and I will not succumb. 

When YOU are getting sick, it’s just the opposite.

You are saying that something is attacking you and has
already won.

Screw That!

When I feel a cold coming on, like I do today, I go into
battle mode — and I NEVER LOSE.

Here is what I do.

#1. I make sure that I get to sleep no later than 10pm and I „sleep in“

#2. I make a concoction of „Emergen-C“  and D3 vitamin
nutritional supplements.  I just buy a box of both and put a serving of each in a glass. I’ll take this concoction 2-3 times a day.

#3. If I can, I’ll get a massage to break up any aches and
pains that might be creeping in.

#4. I’ll do my Bioenergetic warmup routine 2-3 times a day
to keep my body warm and supple.

#5. If I’m still in the early stages of the battle, I will train.

My workout won’t be a „record breaker“, just enough to
increase my core temperature and work up a sweat.

#6. I double my dosage of my daily cod liver oil intake.

#7. Finally, I stay away from ALL SUGAR and sugar
containing foods.  It is a well known fact that sugar consumption
suppresses your immune system.

Besides taking more nap breaks during the day, this is
how I fight off a sickness.

REST and NUTRITION are my main combat weapons,
but my ATTITUDE is like the Atomic Bomb that leaves
no room in my body for sickness.

So everyone I wish you a healthy week and keep growing stronger in mind and bodyJ

Vakar buvo rugpjūčio 22. Proga, nors švęst ir nesinori. O gal ir ne proga, gal ir nereikia. Šitoj vietoj esu sutrikęs. Šiaip ar taip praėjo lygiai vieneri metai, nuo to laiko kai išvažiavau. Vieneri metai prabėgo… ne visgi jie neprabėgo, jie prašliaužė lėtai ir sunkiai, rodos praėjo visas penkmetis. Ir dabar būtų tinkamas metas padaryt kažkokius apibendrinimus, ką pasiekiau, ko ne. Ką atradau ir ką praradau.

Nuo praradimų ir pradėsiu. O jų daug, bet apibendrinant tai praradau gimtą žemę iš po kojų, su visom iš to išplaukiančiomis pasekmėmis, su visais ten gyvenančiais žmonėmis. Dar nežinau ar nepraradau savęs. Kaip dainavo SEL, pats save prarijau, pats save išvėmiau. Vadinkit mane susireikšminusiu, bet aš ne tik praradau pats, bet ir atėmiau iš kitų, atėmiau save iš Lietuvos, iš jūsų. Atėmiau Deimantę, atėmiau vaikučius. Aš noriu tikėt, kad mes dar sugrįšim, bet čia vėliau. O kol kas dar čia turim reikalų.

Atradau visai nieko šalį. Kitiem čia gražu. Na čia daug akmenų. Žemė akmeninė. Ir čia labai daug pinigų – turtinga šalis, turtingi žmonės. Seniai norėjau parašyt atskirą postą apie tai, ant kiek nesveikai jie turtingi, bet vis atidedu nes vis atrandu naujų pavyzdžių, tai norisi pririnkt jų kuo daugiau.

Nepagalvokit kad ir mes turtingi. Mes abu dabar dirbam, ir tai yra nemažas pasiekimas, patikėkit. Bet turtingi dar netapom, reikia laiko, daugiau dirbti. Arba rasti kitą būdą, kaip tapti vienu iš jų, vienu iš tų turtingų. Ne, norvegas aš nebūsiu, vikingas nebūsiu, trolis nebūsiu, verčiau aš juos medžiosiu. Bet pinigų turėt, kiek turi jie, reikia pabandyt, pasistengt. Stipriai pasistengt. Ir galbūt priartėsim bent jau, to būtų gana.

Dar nespėjau išmokti kalbėti norvegiškai. Negaliu sakyt, kad nemoku visiškai nieko, ir negaliu sakyt, kad neprogresuoju. Bet tikėjausi greičiau, turėjau greičiau, na bet gavosi kaip visada. Svarbiausia nenuleisti rankų, atrasti naujų jėgų, naujos motyvacijos ir judėti pirmyn. Kalbėti jų kalba svarbu, tikiuosi, kad tai atvers daug naujų durų, kad išsivaduosiu iš naktinio darbo,  iš juodo darbo.

Numečiau turbūt kokius 10 Kg. Tai yra gerai. Kiti sako, kad dabar geriau atrodau :).

Atvažiavau čia su Sharanu, dabar turiu Scenicą (norvegiškais numeriais, o tai svarbu) ir jau spėjau jį padėvėt, prie jo priprast, ir esu labai patenkintas Renault vairuotojas.

Bet turbūt svarbiausia, kad atvykdamas avėjau Nike Lunarglide. Su jais ieškojau darbo, pravaikščiojau beveik pusę metų, nešiojau laikraščius, braidžiau po pusnis, dirbau statybose, dideliam šaltyje, kažkoks kosmosas kaip gerai ir ilgai tie kedai funkcionavo, bet sudrengiau juos iki jau visai galo. Dar turėjau Reebokus, bet tie po dviejų mėnesių suplyšo ir va dabar nešioju SALOMON. Kaip norvegai :))))

Dar tik rugpjūčio pradžia, o jau jaučiu, kad rudenėja. Delfyje skaitau apie Lietuvą glostantį 37 laipsnių karštį, o čia jau kitaip. Veidą kutena ore skraidantys voratinkliai, kai kurie medžiai jau barsto pageltusius lapus, vėsu, ypač naktį. Mašinoje turiu nemažai drabužių  ir prieš atsisėsdamas važiuoti apsivelku liemenę. Kaip ir kasnakt atsikemšu skardinę ir pajudu. Šiąnakt asfaltas sausas todėl vairą laikau abiem rankom. Naktimis aš važiuoju greitai. Kelias vingiuotas ir mano senutis Renault godžiai ryja vieną vingį po kito. Lengvai sucypia padangos, vos nepraranda sukibimo. Visos sankryžos žiedinės, ir jose aš nesirenku eismo juostų, aš renkuosi trajektorijas. Čia mano mažytė pramoga. Čia aš jaučiuosi gyvas ir miegas pasitraukia. Nakty svarbu, kad miegas pasitrauktų. 

Praėjo keturi mėnesiai nuo paskutinio įrašo. Praėjo vasara. Vasarą dirbti buvo lengviau.

Laikraštukai buvo ploni ir jų buvo mažai, klientai atostogavo, ir skaitė kažką kitą. Dabar, rugpjūtį, norvegai baigia savo atostogas ir tęsia savo prenumeratas. Laikraščiai darosi stori. Darbas grįžta į senas vėžes. Darbo daug. Pinigų…..   kaip visada…

Praeis dar keltas mėnesių ir pradės snigti. Šito laukiu mažiausiai. Atsargiai puoselėju viltis iki tada rasti kitokį darbą. Šiltesnį, galbūt dieninį. O kol kas džiaugiuosi tuo, ką turiu. Vis dar menu pirmus mėnesius, kuomet neturėjau jokio darbo ir pasidaro smagiau. Nepaisant to, sniego nelaukiu. Šaltis, vėjas, miego trūkumas – varginantys dalykai, bet sniegas vargina labiausiai. Ant sniego slidu važiuoti beigi eiti, reikia daugiau pastangų ir lėtėja tempas. Na bet čia vėliau, dar turiu keletą mėnesių.

Atsisėdęs po ilgos pauzės padaryti įrašą, paskaitinėjau ką esu rašęs anksčiau. Beveik prieš metus, sakiau, kad rašysiu tam, kad sužinotumėt mano istoriją, kad pamatytumėt ar tai bus sėkmės istorija.

Tie atsidusimai paskutiniuose įrašuose ir po to sekusi keturių mėnesių tyla irgi yra mano istorijos dalis. Jokiu būdu ne pabaiga. Norvegija iš manęs šaiposi, mėto ir daužo, bet aš dar čia pabūsiu. Dar turiu čia reikalų :).

Penktadienio rytas. Man jis prasideda kai daugumai dar nebūna pasibaigęs ketvirtadienio vakaras. Sunkiausia diena savaitėje, nes turiu išnešioti daugiau laikraščių nei kitomis dienomis. Be to laikraščiai būna ne tik storesni nei kitomis dienomis, bet ir gerokai sunkesni, mat pridėta reklamų iš blizgaus ar tai kreidinio popieriaus. Negana to, ketvirtadienis vienintelė diena savaitėje, kai dirbu ir dieną, taigi penktadienio rytais paprastai būnu mažiau pailsėjęs. 10 minučių po vidurnakčio baigiau krautis laikraščius į mašiną. Vargšas Renault, keleivinis automobilis, nepritaikytas vežioti tokius krovinius, beveik liečia žemę su duslintuvu. Atsisėdu už vairo, užvedu variklį ir jaučiu kaip merkiasi akys, beveik užmiegu. Nieko nuostabaus, pastarąsias tris paras miegojau ne daugiau negu po porą valandų. Pastaruosius pusantro mėnesio miegu vidutiniškai po 4 valandas į parą. Deja miegoti nėra kada, mašinoje kiek mažiau nei 1000 storiausių laikraščių ir 6 valandos iki deadlaino iki kada jie turi būti išnešioti po pašto dėžutes. Žinau, kad nespėsiu, kad bus nusiskundimų, kad eisiu dėl jų aiškintis, bet čia rytoj, o kol kas turiu padaryt geriausia ką galiu.

Pšššššš, sušnypščia atkimšta skardinė. Pasimėgaudamas, mažais gurkšneliais, geriu „Selitos Energija“. „Monster“, „Burn“, „Battery“, „Red Devil“, „Mad Croc“ – pastaruoju metu išragavau juos visus, tik „Red Bull“io ne – jis pats brangiausias. Po truputį prasimerkia akys. Smegenis palengva užplūsta adrenalinas. Širdis, kurią pastaruoju metu nuolat jaučiu plakant, įjungia aukštesnę pavarą. Padažnėja kvėpavimas, neduok Dieve, neveiks koks liftas ir teks lipt laiptais, būtų sunku. Mieguistumą keičia lengvas svaigulys. Vienok malonus. Žinau, čia veikia hormonas dopaminas. Dingsta alkis, jis, jau visai sužvėrėjęs, sugrįš apie ketvirtą ryto, deja šiandien nieko neturiu pasiėmęs užkrimst. Per kūną lengvai pereina šiurpas. Mano organizmo termostatas pastaruoju metu visiškai neveikia. Už tai veikia termostatas automobilyje, bei trys džemperiai ir liemenė, kuriuos nuolat vežiojuosi ir derinu pagal orą bei darbo tempą.

Įjungiu pavarą, ir po truputį pajudu. Pamojuoju kolegoms. jie irgi pajuda, kiekvienas į savo maršrutą.

Žinau kad nuo tų nelemtų gėrimų rytoj visą dieną drebėsiu, jie labai išvargins mano nervų sistemą. Žinau, kad bus sunku užmigti ir sekantį rytą vėl gersiu, idant būčiau darbingas. Žinau, kad taip negali tęstis nes sudėvėsiu savo širdį, skrandį ir kepenis. Žinau kad reikės šlapintis kas penkiolika minučių. Ai nieko, naktis gi.

Septynios ryto. Vėlavau vieną valandą. Tikėjausi, kad vėluosiu mažiau, bet yra kaip yra. Įmetu paskutinį laikraštį, grįždamas link automobilio pakeliu rankas aukštyn, giliai įkvepiu ir nuleisdamas rankas palengva iškvepiu. Viskas.  Dabar laukia dar šis tas beprotiško. 17 km iki namų. Žinot po tokių naktų, važiuodamas namo, kartais matau vaizdus pakelėse… nieko gero…

Bet čia smulkmenos. Gyvenimo dalis. Procesas. O tai, ką parašysiu dabar, visai nesusiję su aukščiau aprašytu – ta visa emigracija – na… ji parklupdė mane ant kelių, tada nubloškė ant žemės, tada sutrypė su kojom ir sumaišė su purvu. Kaip atsimerkti? Kaip atsistoti? Kaip išsitiesti?

2013/04

Liūdnas penktadienio vakaras.

Lommedalenas.