Mėnuo Stavangeryje

Pirmiausia, ką pajutau, tai smarvė. Pūvančių jūros dumblių ir galvijų fermų smarvė. Ji buvo visur ir buvo intensyvi. Antra, tai vėjas. Tokio vėjo dar nebuvau matęs. Stiprus ir visiškai negūsingas, pučia labai stipriai ir neįtikėtinai tolygiai. Kartais pakeičia kryptį, kartais nuslūgsta pailsėt, bet visada sugrįžta ir būna stiprus stiprus. Ir nešioja tą smarvę, nuo jūros atneša puvėsių, nuo laukų – fermų.

Trečias dalykas tai – „ne“. Kaip jau buvau rašęs, atvažiavau „na ura“, tai reiškia, kad nedelsiant ėmiau ieškotis darbo. Ieškojau ne vienas, su draugu išvaikščiojom visas įdarbinimo agentūras. Aplankėm eilę fabrikų, fermų, šiltnamių, ir t.t. Ir kiekvieną dieną girdėjom tą patį per tą patį – ne, ne, ne. Darbo neturim, darbuotojų neieškom, šiuo metu nesamdom ir t.t. Nesvarbu, ką pasakydavo pirmu sakiniu, antras sakinys visada būdavo toks – „du må snakker norsk“ (jūs turite kalbėti norvegiškai). Dėl to reikėjo įdėti pastangų, idant neprarasti optimizmo, pasitikėjimo, energijos. Nes dešimt „ne“ per dieną turi efektą. Bet tada atminty iškildavo Rockis Balboa „It doesn’t matter how many times you fall down, it’s how many times you get up.“

Kai kuriuos dalykus žinojau, tačiau reikia pamatyt, kad įsisąmonint. Nustebino tautiečių gausa. Visur sutikdavau automobilių su lietuviškais numeriais, dažnai išgirsdavau lietuvišką kalbą, bet didžiausias įspūdis buvo žvejyboje. Žvejojom nedideliam uostuke, vaizdingoj vietoj netoli kelio. Ten užsukdavo žmonės pasigrožėti vaizdu, pasivaikščioti. Kai kurie kalbino mus, klausė kaip žvejyba. Tądien ten visi buvo lietuviai. Visi. Pasijutau kaip namie.

Praėjo mėnuo, bet trolių nemačiau. Žmonės kalbėdavo, kad trolių visgi čia būna, bet jau ne tiek, kiek anksčiau. Kiti sakė, kad daugiau trolių vis dar gyvena toliau šiaurėje. Visi sutiko tik dėl vieno, kad medžiotojų sparčiai daugėja, troliai daros baigštūs, ir medžioklei reikia naujų ginklų.