Keli žodžiai apie stresą. Jeigu verst pažodžiui tai stresas reiškia įtampą. Dar reikėtų paminėti, kad stresu gali būt vadinamas aplinkos poveikis žmogui, iššūkiai, sunkumai ir pan. Arba žmogaus reakcija į aplinkos poveikį. Kitaip sakant, tai gali būt kas kyla iš išorės, arba kas vyksta viduje. Dar parašysiu, kad stresas yra natūrali būsena, ir niekur mes nesidėsim, tai yra visi kasdieniniai iššūkiai ir tvarkomės kaip kas mokam. Kuo geriau mum sekas, kuo didesnius kalnus nuverčiam ir sunkesnias kliūtis įveikiam, tuo stipresni tampam. Ir tai yra gerai. Bet jeigu patirtas stresas yra labai didelis kuomet situaciją suvokiam kaip grėsmingą ir neįveikiamą, arba jeigu įtampa nėra labai didelė, tačiau užtrunka per ilgai, tai yra blogai. Tada gali atsirast skylė skrandyje, tada sukietėja kraujagyslės ir todėl liaudies išmintis pradeda byloti, jog visos ligos nuo nervų.
Mane mokė toleruoti neapibrėžtumą, mane mokė streso valdymo technikų. Ir ačiū Dievui. Emigracija, gyvenimas atskirai nuo šeimos, toli nuo namų, plius nežinia ar dirbsiu, kada dirbsiu ir ką dirbsiu yra iššūkis, reikalaujantis tam tikrų įgūdžių ir pastangų. Kas patyrė, tie žino, kas dar nepatyrėt, tai žinokit. Štai jau prasidėjo trečias mėnuo, turėjau progos padirbėti, bet nežinia dėl ateities niekur nedingo. Jau trečias mėnuo…
Čia norėčiau pasidalinti gerais dalykais, katrie padeda man išlaikyt pusiausvyrą ir neprarast optimizmo, judėt pirmyn ir nepasiduot, girdėti ne ne ne kiekvieną dieną ir nesiliauti ieškojus.
Pirmiausia – didžiulis padėkos žodis Wizzair`ui beigi Ryanair`ui. DFDS`ui irgi. Dėka jų atstumas tapo santykinis, du tūkstančiai kilometrų tapo juokutis už keltą šimtų litukų. Fantastika. Gerumas yra ne tik tame, kad jau kelis kartus esu suskraidęs aplankyt šeimos, bet ir žinojime, kad neesi toli, kad grįši tik panorėjęs, nors trumpam. Bandau įsivaizduot tarpukario lietuvius laivais emigruojančius į Ameriką, net suabejoji ar dera save vadint kokiu nors migrantu. Čia mes truputį pašokom netoliese, padirbėt šiek tiek.
Antra – tai internetai. GSM ryšys irgi yra labai gerai, bet internetas – tiesiog fantastika. Prieigų rasti visai nesunku, ar tai laidas namie, ar tai Wifi mieste, ar tas pats 3G. 2005-aisias keturis mėnesius gyvenau Šiaurės Airijoje. Toli. Skambutis į Lietuvą tada kainavo £1 (5 lt) už minutę, o interneto ieškodavau bibliotekoje už 5 kilometrų. Dabar atsiliepto skambučio minutė kainuoja 0,33 lt, o Skype visada kišenėje. Jau nekalbant apie popo.lt, feisbuką ir kitus internetinius nuostabumus. Net ir atvažiavus i Norvegiją savi visada šalia.
Trečia – tai Rokis Balboa ir jo pokalbis su sūnum. Plius dar visi kiti motyvaciniai klipukai ir tekstukai kuriuos aš mėgstu ir jais mėgaujuos:
Ketvirta – manau verta atskiro paminėjimo, esu padėjęs laikutį feisbuke ant tokio profilio lyderyste.lt. Ten vienareikšmiškai komercinis dalykas, kur Darius Čibonis reklamuoja savo mokymus. Viena iš keleto tokio tipo mokyklų ir vienas iš keleto mokytojų, ir nieko čia nebūtų ypatingo, tiesiog pardavimų technologija. Bet jie geri. Man patinka šita idėja, ir aš pasirašau. Kadangi esu padėjęs tą laikutį, tai matau kaip jie kiekvieną dieną pasharina kokią nors motyvacinę kokio išminčiaus citatą. Kaip pvz: Clintas Eastwoodas: „nori garantijų? Nusipirk skrudintuvą“. Kiti žmonės skaito horoskopus, o aš skaitau tas citatėles ir man jos pakelia nuotaiką beigi ūpą.
Penkta – tai Paulo Koelho knygelė „Šviesos Kario Vadovas“. Prieš kokius penkis ar tai šešis metus buvau užsikabliaves ant jo, priskaičiau tada kažkiek jojo knygų „Alchemikas, Alefas, Veronika Ryžtasi Mirti ir kt. Bet šita įstrigo labiausiai. Tiek tada, Šiaurės Airijoje, tiek dabar, Norvegijoje, kai apninka abejonės ar vertėjo veltis į visa tai, kai apninka nerimas ar aš pakankamai stiprus, ir kai pasidaro liūdna, paskaitau apie šviesos karį. Ir abejonės išsisklaido.
Šešta – man labai patiko rinkimai. Rezultatai nepatinka, bet patiko pats faktas, kad jie vyko būtent dabar. Stengiaus sekti rinkimines kampanijas, klausytis debatų per tv, paskaityt straipsnių, padiskutuot su savais. Svarbiausia ne turinys, o tai, kad įsitraukimas padeda užsimiršti. Padeda jaustis kaip namie.
Na o svarbiausia, tai žmonės kuriuos sutinku pakeliui. Jie pasidalina savo istorijom, pasidomi manąja. Čia ne šiaip žmonės, čia medžiotojai. Vėjo nugairintais veidais ir visko mačiusiom akim. Vakarai darosi vis ilgesni, ir susėdę aplink laužą jie parodo savo šovinius, pasigiria trofėjais, papasakoja apie vietas kuriose buvo. Žmonės geri. Ateis rytas ir kiekvienas bus už save. Bet dabar visi savi. Linkėjimai visiem.
