2.30 AM
Bžžžk, bžžk, bžžžžžžžk. Nepavyko, bandau dar karta. Dar keli sunkūs apsisukimai, ir vėl nepavyko. Kokį penktą kartą variklis visas drebėdamas ir dūmindamas užsikuria. Girdžiu, kad dirba du cilidrai, bet po kelių sekundžių prisijungia trečias, dar po kelių ir ketvirtas. Viskas gerai, žinojau kad užsikurs. -18C mūsų neišgąsdins. Mes matėm ir didesnių šalčių. Mes matėm didesnių pusnynų. Slidžių kelių ir tolimų kelionių. Dešimtis naktų lėkėm Lenkijos miškais, šimtus kartų į Maximą produktų. Ne visada sklandžiai, bet visada nuvažiuodavom. Visada rasdavom išeitį. tiesa tokių įkalnių kaip čia, neesam matę, bet kaip visada radom išeitį:
Nuvažiavom per šimtą tūkstančių, atidarėm „Juodąjį agatą“, parsivežėm Simutę, galiausiai atvažiavom čia, medžioti trolių. Sharanas buvo mūsų šeimos automobilis du su puse metų ir čia mūsų paskutinis rytas. Važiuosim mėtyt laikraščių.
Senokai nerašiau, todėl ir nepapasakojau, kad turiu darbą. Esu laikraščių nešiotojas, dirbu naktimis, retkarčiais dienom. Paskutiniai keli mėnesiai buvo tikra beprotybė, didelį rūpestį dėl darbo susiradimo pakeitė darbų pasiūlymų lavina. Viena vertus didis džiaugsmas ir palengvėjimas, antra vertus, darbai fiziški, gan sunkūs, ir visi laikini. Ne tokie, kad galėčiau lengviau atsipūsti. Sutrikęs paros ritmas, nereguliarus miegas. Taip prabėgo keli mėnesiai. Tiek protas tiek kūnas veikė avariniu režimu, pavargau, sustiprėjau, lyg ir sukūdau (juokinga, bet neturiu nei veidrodžio nei svarstyklių tai neesu tikras 🙂 ). Avariniam režime nėra laiko ką nors parašyti, nesikloja mintys. Bet tai irgi jau praeitas etapas. Praėjusią savaitę gavau dalį krūvio su neterminuota sutartimi. Pastovus darbas nors tik dalis etato bet pirmą kart pajutau saugumo jausmą. Jaučiu kaip avarinis režimas išsijungia. Daraus ramesnis, viskas šviesėja, viskas juda pirmyn. Tačiau tai turi savo kainą. Gavęs nuolatinio darbo, praradau teisę vairuoti Lietuvoje registruotus automobilius.
Taigi šiandien mūsų paskutinis rytas. Sharanas buvo geras arklys (tyčia nerašau žirgas, nes žirgas tiek neiškentėtų), bet jis jau senas, jau pavargo, gana. Žinau, kad jis dar turi jėgų važiuoti, bet tepalas teka per visas angas, neatsidaro langai, neužsirakina… gana. Pailsėjęs porą savaičių mano arklys grįš Lietuvon, o aš sėduosi į Renault. Paskutinis darbas Lietuvoje padarė savo ir lieku lojalus savo markei. Linkėjimai kolegoms.
Pabaigai sharaniukas pasitinka rytą. Čia spalio mėnuo, Stavangeris. Iš paskos matosi draugo Laguna.
