Energijos pliūpsnis

Penktadienio rytas. Man jis prasideda kai daugumai dar nebūna pasibaigęs ketvirtadienio vakaras. Sunkiausia diena savaitėje, nes turiu išnešioti daugiau laikraščių nei kitomis dienomis. Be to laikraščiai būna ne tik storesni nei kitomis dienomis, bet ir gerokai sunkesni, mat pridėta reklamų iš blizgaus ar tai kreidinio popieriaus. Negana to, ketvirtadienis vienintelė diena savaitėje, kai dirbu ir dieną, taigi penktadienio rytais paprastai būnu mažiau pailsėjęs. 10 minučių po vidurnakčio baigiau krautis laikraščius į mašiną. Vargšas Renault, keleivinis automobilis, nepritaikytas vežioti tokius krovinius, beveik liečia žemę su duslintuvu. Atsisėdu už vairo, užvedu variklį ir jaučiu kaip merkiasi akys, beveik užmiegu. Nieko nuostabaus, pastarąsias tris paras miegojau ne daugiau negu po porą valandų. Pastaruosius pusantro mėnesio miegu vidutiniškai po 4 valandas į parą. Deja miegoti nėra kada, mašinoje kiek mažiau nei 1000 storiausių laikraščių ir 6 valandos iki deadlaino iki kada jie turi būti išnešioti po pašto dėžutes. Žinau, kad nespėsiu, kad bus nusiskundimų, kad eisiu dėl jų aiškintis, bet čia rytoj, o kol kas turiu padaryt geriausia ką galiu.

Pšššššš, sušnypščia atkimšta skardinė. Pasimėgaudamas, mažais gurkšneliais, geriu „Selitos Energija“. „Monster“, „Burn“, „Battery“, „Red Devil“, „Mad Croc“ – pastaruoju metu išragavau juos visus, tik „Red Bull“io ne – jis pats brangiausias. Po truputį prasimerkia akys. Smegenis palengva užplūsta adrenalinas. Širdis, kurią pastaruoju metu nuolat jaučiu plakant, įjungia aukštesnę pavarą. Padažnėja kvėpavimas, neduok Dieve, neveiks koks liftas ir teks lipt laiptais, būtų sunku. Mieguistumą keičia lengvas svaigulys. Vienok malonus. Žinau, čia veikia hormonas dopaminas. Dingsta alkis, jis, jau visai sužvėrėjęs, sugrįš apie ketvirtą ryto, deja šiandien nieko neturiu pasiėmęs užkrimst. Per kūną lengvai pereina šiurpas. Mano organizmo termostatas pastaruoju metu visiškai neveikia. Už tai veikia termostatas automobilyje, bei trys džemperiai ir liemenė, kuriuos nuolat vežiojuosi ir derinu pagal orą bei darbo tempą.

Įjungiu pavarą, ir po truputį pajudu. Pamojuoju kolegoms. jie irgi pajuda, kiekvienas į savo maršrutą.

Žinau kad nuo tų nelemtų gėrimų rytoj visą dieną drebėsiu, jie labai išvargins mano nervų sistemą. Žinau, kad bus sunku užmigti ir sekantį rytą vėl gersiu, idant būčiau darbingas. Žinau, kad taip negali tęstis nes sudėvėsiu savo širdį, skrandį ir kepenis. Žinau kad reikės šlapintis kas penkiolika minučių. Ai nieko, naktis gi.

Septynios ryto. Vėlavau vieną valandą. Tikėjausi, kad vėluosiu mažiau, bet yra kaip yra. Įmetu paskutinį laikraštį, grįždamas link automobilio pakeliu rankas aukštyn, giliai įkvepiu ir nuleisdamas rankas palengva iškvepiu. Viskas.  Dabar laukia dar šis tas beprotiško. 17 km iki namų. Žinot po tokių naktų, važiuodamas namo, kartais matau vaizdus pakelėse… nieko gero…

Bet čia smulkmenos. Gyvenimo dalis. Procesas. O tai, ką parašysiu dabar, visai nesusiję su aukščiau aprašytu – ta visa emigracija – na… ji parklupdė mane ant kelių, tada nubloškė ant žemės, tada sutrypė su kojom ir sumaišė su purvu. Kaip atsimerkti? Kaip atsistoti? Kaip išsitiesti?

2013/04

Liūdnas penktadienio vakaras.

Lommedalenas.