Vakar buvo rugpjūčio 22. Proga, nors švęst ir nesinori. O gal ir ne proga, gal ir nereikia. Šitoj vietoj esu sutrikęs. Šiaip ar taip praėjo lygiai vieneri metai, nuo to laiko kai išvažiavau. Vieneri metai prabėgo… ne visgi jie neprabėgo, jie prašliaužė lėtai ir sunkiai, rodos praėjo visas penkmetis. Ir dabar būtų tinkamas metas padaryt kažkokius apibendrinimus, ką pasiekiau, ko ne. Ką atradau ir ką praradau.
Nuo praradimų ir pradėsiu. O jų daug, bet apibendrinant tai praradau gimtą žemę iš po kojų, su visom iš to išplaukiančiomis pasekmėmis, su visais ten gyvenančiais žmonėmis. Dar nežinau ar nepraradau savęs. Kaip dainavo SEL, pats save prarijau, pats save išvėmiau. Vadinkit mane susireikšminusiu, bet aš ne tik praradau pats, bet ir atėmiau iš kitų, atėmiau save iš Lietuvos, iš jūsų. Atėmiau Deimantę, atėmiau vaikučius. Aš noriu tikėt, kad mes dar sugrįšim, bet čia vėliau. O kol kas dar čia turim reikalų.
Atradau visai nieko šalį. Kitiem čia gražu. Na čia daug akmenų. Žemė akmeninė. Ir čia labai daug pinigų – turtinga šalis, turtingi žmonės. Seniai norėjau parašyt atskirą postą apie tai, ant kiek nesveikai jie turtingi, bet vis atidedu nes vis atrandu naujų pavyzdžių, tai norisi pririnkt jų kuo daugiau.
Nepagalvokit kad ir mes turtingi. Mes abu dabar dirbam, ir tai yra nemažas pasiekimas, patikėkit. Bet turtingi dar netapom, reikia laiko, daugiau dirbti. Arba rasti kitą būdą, kaip tapti vienu iš jų, vienu iš tų turtingų. Ne, norvegas aš nebūsiu, vikingas nebūsiu, trolis nebūsiu, verčiau aš juos medžiosiu. Bet pinigų turėt, kiek turi jie, reikia pabandyt, pasistengt. Stipriai pasistengt. Ir galbūt priartėsim bent jau, to būtų gana.
Dar nespėjau išmokti kalbėti norvegiškai. Negaliu sakyt, kad nemoku visiškai nieko, ir negaliu sakyt, kad neprogresuoju. Bet tikėjausi greičiau, turėjau greičiau, na bet gavosi kaip visada. Svarbiausia nenuleisti rankų, atrasti naujų jėgų, naujos motyvacijos ir judėti pirmyn. Kalbėti jų kalba svarbu, tikiuosi, kad tai atvers daug naujų durų, kad išsivaduosiu iš naktinio darbo, iš juodo darbo.
Numečiau turbūt kokius 10 Kg. Tai yra gerai. Kiti sako, kad dabar geriau atrodau :).
Atvažiavau čia su Sharanu, dabar turiu Scenicą (norvegiškais numeriais, o tai svarbu) ir jau spėjau jį padėvėt, prie jo priprast, ir esu labai patenkintas Renault vairuotojas.
Bet turbūt svarbiausia, kad atvykdamas avėjau Nike Lunarglide. Su jais ieškojau darbo, pravaikščiojau beveik pusę metų, nešiojau laikraščius, braidžiau po pusnis, dirbau statybose, dideliam šaltyje, kažkoks kosmosas kaip gerai ir ilgai tie kedai funkcionavo, bet sudrengiau juos iki jau visai galo. Dar turėjau Reebokus, bet tie po dviejų mėnesių suplyšo ir va dabar nešioju SALOMON. Kaip norvegai :))))
