Trolių medžioklė

Pirmiausia, ką pajutau, tai smarvė. Pūvančių jūros dumblių ir galvijų fermų smarvė. Ji buvo visur ir buvo intensyvi. Antra, tai vėjas. Tokio vėjo dar nebuvau matęs. Stiprus ir visiškai negūsingas, pučia labai stipriai ir neįtikėtinai tolygiai. Kartais pakeičia kryptį, kartais nuslūgsta pailsėt, bet visada sugrįžta ir būna stiprus stiprus. Ir nešioja tą smarvę, nuo jūros atneša puvėsių, nuo laukų – fermų.

Trečias dalykas tai – „ne“. Kaip jau buvau rašęs, atvažiavau „na ura“, tai reiškia, kad nedelsiant ėmiau ieškotis darbo. Ieškojau ne vienas, su draugu išvaikščiojom visas įdarbinimo agentūras. Aplankėm eilę fabrikų, fermų, šiltnamių, ir t.t. Ir kiekvieną dieną girdėjom tą patį per tą patį – ne, ne, ne. Darbo neturim, darbuotojų neieškom, šiuo metu nesamdom ir t.t. Nesvarbu, ką pasakydavo pirmu sakiniu, antras sakinys visada būdavo toks – „du må snakker norsk“ (jūs turite kalbėti norvegiškai). Dėl to reikėjo įdėti pastangų, idant neprarasti optimizmo, pasitikėjimo, energijos. Nes dešimt „ne“ per dieną turi efektą. Bet tada atminty iškildavo Rockis Balboa „It doesn’t matter how many times you fall down, it’s how many times you get up.“

Kai kuriuos dalykus žinojau, tačiau reikia pamatyt, kad įsisąmonint. Nustebino tautiečių gausa. Visur sutikdavau automobilių su lietuviškais numeriais, dažnai išgirsdavau lietuvišką kalbą, bet didžiausias įspūdis buvo žvejyboje. Žvejojom nedideliam uostuke, vaizdingoj vietoj netoli kelio. Ten užsukdavo žmonės pasigrožėti vaizdu, pasivaikščioti. Kai kurie kalbino mus, klausė kaip žvejyba. Tądien ten visi buvo lietuviai. Visi. Pasijutau kaip namie.

Praėjo mėnuo, bet trolių nemačiau. Žmonės kalbėdavo, kad trolių visgi čia būna, bet jau ne tiek, kiek anksčiau. Kiti sakė, kad daugiau trolių vis dar gyvena toliau šiaurėje. Visi sutiko tik dėl vieno, kad medžiotojų sparčiai daugėja, troliai daros baigštūs, ir medžioklei reikia naujų ginklų.

Praėjusiam poste papasakojau kaip paprasta nuvažiuoti į Norvegiją. Bet yra ir antra medalio pusė. Mat įveikti kelią dar ne viskas, dar reikia įveikti ir save. Jeigu Norvegijoje gyvenate, ir važiuojate jau dešimtą kartą, tai gal ir neaktualu. Tačiau aš važiavau pirmą kartą, žinodamas tik tai, kad manęs laukia draugas ir kad gyvensime kartu 7 kv. m. bendrabučio kambaryje. Viskas OK. Tokia pradžia. Bet kaip ten viskas, kaip atrodys, kokie žmonės gyvens kartu. Smarkiai nerimavau. Nerimas lindo per visus galus. Žinote, kai organizmas ruošiasi bėgti arba gintis ir resursai nukreipiami tam tikslui, padidėja raumenų tonusas, smarkiau plaka širdis, išsiplečia vyzdžiai, pablogėja virškinimas. Ko nerimauti buvo ir tebėra ir dar dėl vieno dalyko – aš čia atvažiavau „na ura“- neturėdamas darbo. Ir pagrindinis klausimas, kuris ir dabar kamuoja labiau nei kiti – ar pavyks susirasti*? Kelionei ruošiausi, ir darbo paieškoms ruošiausi. Kadangi medžioti trolių važiuoja ir kiti tautiečiai, ir jų yra visai nemažai, tai, to pasekoje, informacijos apie Norvegiją irgi yra nemažai. Bet neesu tikras ar pakankamai. Tam, kad rasti kelią, žiūrėjau į žemėlapį, tam kad sumažinti nerimą, ieškojau sėkmės istorijų. Radau tik gal keliolika ar kelias dešimtis. Ir ačiū tiems, kurie dalinatės savosiomis. Bet turint omenyje išvykusiųjų kiekius, pasipasakoja tik retas. Todėl nusprendžiau ir aš užkurti blogą, dar viena istorija. Kolkas neaišku ar sėkmės. Todėl ir kelionė pilna jaudulio ir nerimo. Tai yra iššūkis. Jei Jūs irgi keliausit, žinokit tai ir ruoškitės tam, reiks įveikti save. Bet sunkiausia dalis ne čia.

Sunkiausia dalis – atsisveikint.

Jau sėdėjau mašinoj, jau užvestu varikliu, kai girdėjau savo berniuką (jam 4): -mamyte, o kodėl tu verki? – nes dabar be tėvelio gyvensim. – taigi jis greitai uzdirbs pinigėlių ir grįš.

Tokie tad buvo paskutiniai žodžiai, po kurių paspaudžiau akseleratorių ir linguodamas pajudėjau link pagrindinio kelio, kuris toliau ves į šiaurę…

* aš esamu momentu esu darbo ieškotojas ir atviras visokiems visokiausiems pasiūlymams.

Nuvažiuoti į Norvegiją visai nesudėtinga. Prisikroviau į automobilį daiktų, kurių man prireiks ir maisto, nes ketinu ten pabūti kurį laiką, o pirkti, kaip žinia, brangoka, ir pajudėjau.

Pirmiausiai nuvažiavau į Rygą. Ten laukė didelis laivas, į kurį įvažiavau su visa mašina ir vakare išplaukę (sako į jūrą einama, o ne plaukiama) kitą rytą jau buvome Stokholme. Nerimavau, kad sirgsiu jūros liga jeigu bus bangavimas, bet nebuvo.

Nuo Stokholmo iki Norvegijos nuvažiuoti yra labai paprasta. Ypač jeigu turi GPSą. Keliai geri, eismas tvarkingas, vairuotojai mandagūs – jeigu reikia, užleidžia ir praleidžia. Šalia greitkelių įrengtos labai gražios ir patogios aikštelės kur galima sustot pailsėt ir patogiai ant suoliukų prie staliukų po stogeliais užkąsti (tik reikia turėti ką). Mano vežtasis termosiukas su arbačike buvo didis džiaugsmas. Iš kelto išvažiavau 9,30 ryte o 17,30 jau buvau Osle. Paminėtina kad važiavau labai neskubėdamas, lėčiau negu leistų kelių eismo taisyklės.

Aišku priklauso kur važiuot ir kokios galimybės, bet jeigu važiuosit pirmą kartą, patarimas per Norvegiją važiuoti dieną – pamatysit gražių vaizdų, o be to kai kurie keliai kalnuoti ir vingiuoti, todėl taip saugiau.

Dar vienas dalykas, kad važiuojant per Norvegiją, kartais tenka pravažiuoti rinkliavos už kelius postus. Vieną kartą buvo galimybė atsiskaityti iš karto ir grynaisiais, bet įprastai ten įrenginys nufilmuoja valstybinius numerius ir laukia kol susimokėsite patys. Plačiau apie tvarką sekančioje foto:

Apibendrinant, kelionė nėra sudėtinga, visai nenuobodi. Tačiau aš važiavau tik iki Stavangerio, nežinau kaip būtų jeigu reiktų važiuot tolyn į šiaurę. Sako ten dar gražiau. Bet tai ateičiai. O be to, ne viskas auksas, kas auksu žiba ir apie sunkumus kelioninius sekančiam poste.

Trolis (norvegiškai – Troll) tai mitologinė skandinavų būtybė dažnai sutinkama pasakose, legendose ir li teratūroje. Troliai apibūdinami kaip žmogiško pavidalo, dideli, bjaurūs ir labai seni.  Siejami su kalnais ir akmenimis. Gyvena pavieniui kalnų olose, miškuose ir nepakenčia saulės šviesos. (Šaltinis – Vikipedija).

Dar būna interneto troliai, bet čia ne apie juos.

Nors mums, lietuviams, natūralu yra turėti reikalų su raganom, velniais ir aitvarais, aš nusprendžiau, kad važiuosiu medžioti trolių. Apie tai ir bus mano blogas, aprašysiu patirtus nuotykius sutiktus draugus, aplankytas vietas ir slypinčius pavojus. Pasidalinsiu įspūdžiais ir lauksiu Jūsų komentarų beigi patarimų.